Apie organinių granuliuotų trąšų naudojimą

Apie organinių granuliuotų trąšų naudojimą

Šiais laikais yra taikomos intensyvios žemės ūkio kultūrų auginimo technologijos, siekiant užauginti gausų ir kokybišką derlių. Tačiau dėl intensyvios žemdirbystės susiduriama su problema, kurios pasekmės gali būti sunkiai įveikiamos. Dėl netinkamos sėjomainos ar visiško jos nebuvimo, intensyvaus žemės dirbimo ir mineralinių trąšų bei augalų apsaugos priemonių naudojimo dirvožemyje mažėja organinių medžiagų, blogėja jo sudėtis. Taip palaipsniui prarandame dirvožemio struktūrą. Toks dirvožemis turi mažesnį drėgmės imlumą, pablogėja jo šiluminės savybės, mažiau jame mainų katijonų, daugiau kaupiasi judrūs sunkieji metalai bei toksinės medžiagos. Kinta ir dirvožemio mikroorganizmai bei jų sudėtis, mažėja svarbiausių dirvožemio fermentų, labai reikalingų dar nesuirusių augalų liekanų mineralizacijai.

Žemdirbių seniai išbandytas ir patikrintas būdas atkurti dirvožemyje organines medžiagas yra mėšlas: jis veikia lėtai, o poveikis jaučiamas 3-4 metus.  Bet koks ūkininkas patvirtins, kad mėšlas - labai vertinga ir natūrali trąša, tačiau jo forma nepatogi žemdirbystėje. Naudingosios mėšlo savybės skatina verslininkus ir mokslininkus pasukti galvą, kaip jas panaudoti, atsikratant trūkumų. Jau praeito šimtmečio pabaigoje atsirado granuliuotos organinės trąšos, t. y. apdorotas ir biologiškai praturtintas sausas granuliuotas mėšlas. Tokias trąšas yra patogiau naudoti, jos neskleidžia nemalonaus kvapo, neturi piktžolių sėklų ir patogenų, o jų sudėtis gerai žinoma, lyginant su mėšlu, azoto (N) yra 4,3 karto daugiau, fosforo (P2O5) 4 kartus ir net 8,2 karto daugiau kalio (K2O). Mokslininkų yra nustatyta, kad tręšti žemės ūkio augalų šviežiu mėšlu nerekomenduojama, nes jame esantis amoniakinis azotas nudegina augalų šaknis, ir augalai žūva arba labai išretėja, todėl toliau auginti tokį pasėlį yra ekonomiškai nuostolinga. Siekiant išspręsti šią problemą yra kuriamos mėšlo granuliavimo technologijos. Vakarų Europoje mėšlo granuliavimo technologija naudojama jau seniai, tuo tarpu, Lietuvoje - tik prieš keletą metų. Tręšimas granuliuotomis  mėšlo trąšomis gerina dirvos gyvybingumą - humuso didėjimą. Didėjant jo kiekiui dirvoje, gerėja daugelis dirvožemio našumo rodiklių: fizikinės, cheminės, mikrobiologinės dirvožemio savybės bei drėgmės, oro, šilumos režimas, o kartu ir augalų derlius.

Apie pagrindinių maisto medžiagų poveikį augalui

 Azotas – pats svarbiausias elementas, be kurio augalas negali augti ir vystytis. Jis įeina į visų aminorūgščių sudėtį, reguliuoja asimiliacijos procesus, yra sudėtinė chlorofilo dalis. Trūkstant azoto sulėtėja augalų augimas, sumažėja chlorofilo kiekis, lapai būna maži, pailgi, šviesiai žali, vėliau pagelsta. Azoto trūkumo požymiai labiausiai pastebimi, kai oras yra vėsus ir lietingas. Augalai azotą iš dirvožemio pasisavina nitrato (NOˉ3), amonio (NH+ 4) jonų pavidalu.

Fosforas – elementas, skatinantis augalo šaknų sistemos vystymąsi ir reguliuojantis generatyvinių pumpurų susidarymą. Jis labai svarbus fotosintezės, kvėpavimo, oksidacijos procesams, augaluose esančių medžiagų ir energijos apykaitai. Trūkstant fosforo lapai būna smulkūs, violetinio arba rausvo atspalvio, apatinių lapų pakraščiai tamsiai rudi, užsirietę į viršų. Neutraliuose ir šarminiuose dirvožemiuose augalai fosforą iš dirvožemio daugiausia pasisavina hidrofosfato (HPO4) 2– pavidalu.

 Kalis- reguliuoja maisto medžiagų transportavimą ir sintetinimą augalo ląstelėje, taip pat padeda susidaryti žiediniams pumpurams. Jis yra normalaus ir sveiko augalo augimo ir vystymosi veiksnys. Taip pat dalyvauja fotosintezėje, organinių medžiagų ir cukrų sintezės ir apykaitos procesuose, didina druskų koncentraciją augalų sultyse, todėl augalas atsparesnis šalčiui, sausrai ir kitoms nepalankioms sąlygoms. Trūkstant kalio augalų lapai pradeda garbanotis, būna tamsiai žali su melsvu atspalviu, vėliau apatinių lapų pakraščiai ima ruduoti, ilgesnį laiką kalio stygių patiriančių augalų lapų pakraščiai pradeda džiūti. Augalai kalį pasisavina K+ jonų pavidalu.

 Huminės rūgštys-pagerina ir optimizuoja maistinių medžiagų ir vandens įsisavinimą iš dirvožemio. Reguliariai naudojant kokybiškas humines rūgštis pagerėja vandens rišlumas dirvožemyje, o tai reiškia, kad vandens naudojimas gali būti gerokai sumažintas. Didina buferines savybes dirvožemyje. Padeda išlaikyti vandenyje tirpias neorganines trąšas augalo šaknų zonoje ir sumažina jų išplovimą. Skatina maistinių elementų suderinamumą (N,P,K,+Fe, Zn, Cu ir kitų mikroelementų) pasisavinimą iš dirvožemio. Didina ir gerina maistinių medžiagų įsisavinimą.

 Fulvo rūgštys-yra pagrindinis "aktyvus" ingredientas humuso rūgštyse. Tai visų humatų varomoji jėga. Biologiškai aktyvesnės nei huminės rūgštys, jose daugiau dieguonies, mažiau anglies dioksido ir yra gerokai rūgštesnės už humines rūgštis. Fulvinių rūgščių yra mažesnė molekulinė masė, o tai priduoda daugiau mobilumo ir tuom palengvinama medžiagų apykaita augalo sandaroje. Fulvo rūgštis yra "greitas maistas" ir gerai tirpsta vandenyje. Neįtikėtinai absorbuojanti medžiaga, tarsi "kempinė" sugeria -herbicidų , pesticidų, fungicidų, toksinų, pramonės užteršto vandens likučius ir apsaugo nuo dirvožemio derlingumo praradimo. Geba ištirpinti netirpias medžiagas. Gerina kalio, silicio dioksido įsisavinimą, kurie stiprina ląstelių sieneles.

 Huminės fulvinės rūgštys-gerina augalų augimą-sugeria, perneša ir mobilizuoja augalų augimą skatinančias medžiagas dirvožemyje, taip palengvindamos tų medžiagų įsisavinimą per šaknis. Smarkia mažina vandens išgaravimą ir didina augalų sunaudojamą vandens kiekį dirvožemiuose esant sausroms. Esant didesniam pH, dirvožemio koloidai suriša daugelį maistinių medžiagų, ypač tokius mikroelementus kaip Fe ir Cu ir padaro lengvai prieinamos formos įsisavinimui.